Birželio 16 dieną mūsų gimnazijos antrokai ir trečiokai, lydimi lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų B. Krajinienės, V. Bartašienės, V. Šalavėjaus ir A. Balčiūnienės, buvo išvykę į edukacinę kelionę po Telšių, Žemaitijos sostinės, kaip sako patys telšiškiai, žemę. Nuotaika nuo pat pradžių buvo puiki, sutiko mus svetingai, nors, kaip paaiškėjo, žemaitiška šneka ne kiekvienam lengvai įkandama. Užtat ausį maloniai kuteno... Susitikimas su turbūt pačiu geriausiu Telšių gidu Vitalijum Šoviniausku buvo, ko gero, likimo dovana. Jis pakerėjo mus savo meile miestui, maloniu bendravimu, žaismingumu, gebėjimu sudominti kiekvieną. Ir meškas skaičiavome, ir įdomiausius objektus aplankėme, ir netikėtais kelionės nuotykiais dalijomės, stengdamiesi išgauti paslaptį, kaip tiek daug visko įsiminti galima. Atsakymas paprastas – reikia mylėti savo kraštą, gerai pažinti jo istoriją, niekada nenustoti gimtinės puoselėti... Susipažinome su Telšių istorija, architektūra, ragavome žemaitiškų patiekalų ir... nenusivylėme. Skanu buvo, net ausys linko. Po to kelias suko šimtmetį švenčiančio, turbūt vieno jauniausių lietuvių poeto V. Mačernio žemėn. Stabtelėjome prie Vytauto Mačernio kapo jo gimtojoje Šarnelėje, apsilankėme jo vardu pavadintoje gimnazijoje Sedoje, Žemaičių Kalvarijos krašto muziejuje, kur eksponuojami poeto Mačernio asmeniniai daiktai. Šiek tiek pavydėjome kraštui, kuris ne tik turi kuo didžiuotis, bet ir geba saugoti tai, kas brangiausia.
Kupini įspūdžių po trumpos ledų pertraukėlės laimingi grįžome namo.
,,Galime svajot, tikėt ir džiaugtis/ Yra pasaulyje jaunystė, saulė ir namai,–“ rašė V. Mačernis.
Tądien iš tiesų visa tai ir patyrėme.
