Vienija senos tradicijos ir pašėlusios idėjos

Vilniuje įsikūrusios Joniškiečių draugijos „Sidabra“ nariai visada domisi gimtojo krašto naujienomis ir laukia susitikimų su kraštiečiais. Rugsėjo 30 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovėje įvyko seniai planuotas „Sidabros“ draugijos renginys – pažintis su Joniškio „Aušros“ gimnazijos alumnų asociacijos atstovais ir susitikimas su Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus žmonėmis.

Buvę mokiniai – gimnazijos vertybė

Joniškio „Aušros“ gimnazijos alumnų asociacija – dar labai jauna, bet senas geras tradicijas remianti organizacija. Asociacijos valdybos narė, viena iš jos steigimo iniciatorių, „Aušros“ gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vilija Bartašienė kalbėjo: „Buvę gimnazijos mokiniai yra didžiulė vertybė. To mus mokė tuometinė Joniškio I vidurinės mokyklos direktorė, lietuvių kalbos mokytoja Irena Šimkuvienė. Tą pagarbą ji įskiepijo ir mokiniams, ir savo kolegoms. Buvę mokiniai šią nuostatą jautė ir brangino. Pirmaisiais atkurtosios Nepriklausomybės metais būtent jie, buvę mokiniai, pirmieji sureagavo į tuometinės Joniškio I vidurinės mokyklos bendruomenės siekį atkurti gimnaziją.“

Gimnazijos statusas mokyklai grąžintas 1999 m. rugsėjo 1 d. Atgavus gimnazijos statusą, idėją, kad buvę mokiniai yra didelis turtas, plėtojo tuometinė direktoriaus pavaduotoja Stasė Mankuvienė. Jos paskatinta, gimnazijos bendruomenė ėmėsi  projekto „Žymūs kraštiečiai ir šiandieninio jaunimo ugdymas“. Vilija Bartašienė pasakojo: „Dainavom Algimanto Raudonikio dainas, rengėm meninio skaitymo konkursus, skirtus Juozui Kisieliui, menų dienas, skirtas mokytojui Juozui Vainauskui, norėdami įamžinti mokytojo Romano Vilkicko atminimą, pradėjom organizuoti matematikų konkursus, o jie vėliau išsiplėtė iki regioninių konkursų. Gimnazija dėkinga Giedrei Lastauskienei ir Genovaitei Taurei Zastarskytei už pradėtą gimnazijos garbės galeriją, „Sidabros“ draugijai – už knygą apie Juozą ir Joną Vainauskus ir didžiulį indėlį į gimnazijos istorijos knygą, buvusiam mokiniui Leonui Karaliūnui – už išleistus albumus. Buvusių mokinių ryšiai su gimnazija stiprūs, juos palaiko ir jaunųjų alumnų kartos. Tai labai džiugina.“

Ir ši patirtis, ir buvusių mokinių, kuriuos Vilija Bartašienė apklausė, rinkdama medžiagą magistro darbui, atsakymai įkvėpė mintį: reikia kurti gimnazijos alumnų asociaciją. Darbas „Alumnų įsitraukimas į gimnazijos veiklą motyvaciniai veiksniai“ apgintas 2020 m. ISM universitete. Alumnų asociacija įregistruota 2023 m. sausį. Nuo 2019 m. veikia alumnų grupė feisbuke. Geografijos mokytoja Giedrė Motiejuitė su mokiniais yra parengusi internetinį alumnų žemėlapį. Jis nuolat pildomas ir atnaujinamas. Neseniai atsirado alumnų skyrelis gimnazijos svetainėje. Ten galima rasti asociacijos įstatus, prašymo formą norintiems įstoti, taip pat susipažinti su veiklos naujienomis.

Alumnų asociacijos prezidentas Darius Jurgaitis kalbėjo: „Mūsų tikslai dideli ir juos galime įgyvendinti tik vieni kitiems padėdami. Vienas iš svarbiausių tikslų – supažindinti jaunąją kartą, būsimuosius alumnus, su profesijų įvairove. Tam reikia gyvų žmonių, gyvų istorijų ir gyvo supratimo apie profesijas.“

Asociacijos prezidento iniciatyva į gimnaziją grįžo restauruoti pirmojo direktoriaus Balio Žygelio ir jo žmonos mokytojos Stasės Žygelienės portretai. Simboliška, kad jie dabar puošia direktoriaus Vidmanto Sutniko kabinetą. Asociacija turi ir leidybos planų: tai knyga „100+ istorijų apie gimnaziją“, su rašytoja Gina Viliūne tariamasi dėl istorinio romano apie Joniškio įkūrimą. Prisidėti prie šių planų įgyvendinimo, bendradarbiauti ir siūlyti naujų idėjų buvo pakviesti ir „Sidabros“ nariai. „Ypač laukiam pašėlusių idėjų!“ – ragino Darius Jurgaitis.

 Mūsų kalendoriuje viskas tikra

„Mes irgi laukiam pašėlusių idėjų!“ – sakė Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus direktorė Rasa Ališauskienė. Ji prisiminė, kad muziejaus darbuotojai iki pandemijos buvo įpratę bent kartą per metus susitikti su „Sidabros“ draugija. Tačiau nors tiesioginiai ryšiai kurį laiką buvo apriboti, niekas nesukliudė tęsti kūrybinių ryšių. Geriausias tų ryšių įrodymas – nuo 2012 m. leidžiamas krašto etninės kultūros kalendorius „Nauji gaspadoriai – švieži kalendoriai“, vienijantis visur pabirusius kraštiečius ir kasmet surandantis naujų gerbėjų. Kalendorius du kartus (2012 m. ir 2023 m.) apdovanotas Lauryno Ivinskio premija. Tai, kad kalendorius apdovanotas du kartus, – pirmas atvejis šios premijos istorijoje.

Direktorė prisiminė kalendoriaus atsiradimo istoriją. Buvo metas, kai muziejus neturėjo savo patalpų, o jo fondai vis pilnėjo. Muziejininkei Renatai Rapkauskienei kilo mintis pradėti tuos turtus viešinti – fotografuoti eksponatus, gaivinti ekspedicijose užrašytą tautosaką ir visa tai sudėti į krašto etninės kultūros kalendorių. Bediskutuojant susiklostė kalendoriaus struktūra. Per visus leidybos metus ji mažai pakito, bet atsirado techninių naujovių: nuo 2022 m. dalis kalendoriaus tekstų įgarsinama ir jų galima pasiklausyti nuskenavus kiekvieno mėnesio pirmame puslapyje esantį QR kodą. Renatos Rapkauskienės sumanytas ir kalendoriaus pavadinimas – atsitiktinai aptikta Mato Slančiausko frazė „Nauji gaspadoriai – švieži kalendoriai“.

Nuo pat pirmųjų leidybos metų kalendorių apipavidalina dailininkė Jurgina Jankauskienė – menininkė, kuriai niekada nepritrūksta pašėlusių idėjų. Pirmasis kalendorius buvo puoštas fonduose esančiais keramikos dirbiniais. Kaip pasakojo Vilma Stulgienė, kasmet ieškoma vis naujos tematikos eksponatų kalendoriui iliustruoti. Fotografuojami ir muziejaus fondų, ir jo padalinių eksponatai. Dažnai tenka pasukti galvą, kaip atrinkti ir nufotografuoti tai, kas iš tikrųjų gražiausia, įdomiausia. Daug kam įsiminė 2022 m. kalendorius, papuoštas batų, batelių ir kitokios avalynės nuotraukomis.

Kalendorių pradėjo rengti Renata Rapkauskienė, kurį laiką jo vairas buvo Linos Vaitekūnienės rankose, o dabar visa tai koordinuoja Vita Vitkauskienė. Pasak jos, sunku suskaičiuoti, kiek žmonių prisideda, kad kalendorius išeitų toks, koks dabar yra. Visada svarbus kraštiečių indėlis, ypač kai pradėta įgarsinti kalendoriaus tekstus. Šis darbas neįsivaizduojamas be vilniečių Sofijos Jonaitytės, Juozo Šalkausko,  Agnės Marcinkevičiūtės, joniškiečių Ritos Kipšaitės, Gedimino Andrašiūno balsų, be Edvardo Kubiliaus pagalbos organizuojant įrašus.

„Mūsų kalendoriuje viskas tikra, – sakė Vilma Stulgienė, – visi valgių receptai žmonių išbandyti, visos istorijos žmonių papasakotos.“ Tuo, kad viskas kalendoriuje tikra, įtikino ir Gedimino Andrašiūno sava šnekta pasakojamos istorijos, ir muziejininkų atsivežtas meduolis, Linos Lašienės iškeptas pagal 2023 m. kalendoriuje aprašytą receptą.

Kurti tą tikrumą ir dalytis bendru paveldu kvietė Rasa Ališauskienė. O, pasak Vitos Vitkauskienės, kalendorius nuostabus tuo, kad jis nesensta. Kalendorių galima skaityti ir po 10 metų, o jame pateikta informacija tebėra aktuali. Tą leidinio universalumą jau pajuto ir mokytojai, vis dažniau imantys naudotis kalendoriumi kaip metodine medžiaga.

Susitikimas buvo nuotaikingas ir, drįskim sakyti, naudingas: kol vieni šnekučiavosi prie vaišių stalo, kiti skubėjo papasakoti muziejininkėms senoviškų valgių receptų, pasitarti su alumnais dėl būsimų renginių gimnazistams, pasmalsauti, kas ką žada siųsti knygai „100+ istorijų apie gimnaziją“.

Rita Urnėžiūtė,

JAGAA valdybos narė