Alumnė Rita Urnėžiūtė aptaria joniškiečių chrakarkterį, pavaizduotą romane

RITA URNĖŽIŪTĖ  
Joniškiečiai Ginos Viliūnės romane „Jono palikimas“

„Jono palikimas“ – keturioliktoji rašytojos Ginos Viliūnės knyga ir pirmasis istorinis romanas apie Joniškio miestą – jau baigiama spausdinti „Petro ofseto“ spaustuvėje ir netrukus pasieks skaitytojus. Pirmosios sutiktuvės, žinoma, Joniškyje – birželio 25 d. 17 val. Baltojoje sinagogoje. Renginyje tikriausiai bus kalbama apie romane vaizduojamą istorinį laikotarpį, tikrus ir rašytojos vaizduotės sukurtus personažus, apie etnografinį Joniškio krašto koloritą ir apie menines kūrinio ypatybes. Būsimiesiems romano skaitytojams galima pažadėti, kad jame ras visko: istorinių įvykių atspindžių, pagonybės ir krikščionybės ženklų, XVI–XVII a. žmonių – ir miestiečių, ir kaimiečių – gyvensenos detalių, atpažįstamų Šiaurės Lietuvos peizažų. Siužetas, panardinantis į trijų pagrindinių veikėjų – Einiaus, Norvilės ir Jonučio – gyvenimo tėkmę, įtraukia ir nepaleidžia. Laikas romane teka lėtai tarsi lygumų upė. O veikėjų jausmai, troškimai ir ambicijos kunkuliuote kunkuliuoja – tiesa, ne visada prasiverždami į išorę. Romane, kaip ir gyvenime, aplink pagrindinius veikėjus sukasi daugybė visokiausių žmonių – geraširdžių ir pasipūtusių, pikčiurnų ir taikdarių, plepių ir tylenių. Mūsų krašto skaitytojams tikriausiai nepraslys pro akis, kaip autorė vaizduoja joniškiečius, kokius jų būdo bruožus išryškina. 
Joniškiečiams, be abejonės, svarbu žemė. Ne sykį pabrėžiama, kad dirvos čia derlingos, pasėliai vešlūs. Žemė – pagrindinė šio krašto žmonių maitintoja, todėl, pasklidus kalboms apie būsimą reformą, žmonėms labiausiai rūpi, ar nepraras savo didžiausio turto: „Siunč kaži kokius matininkus, o tie mūsų žemelę išmatuos, suskirstys ir paims. Baigta, mirsme visi badais. Ką mes be savo žemės darysme?“; „Norvilei grūstuvė iš rankų iškrito. Kad ir nedaug tos žemės turi, bet be daržo, be linų neišsivers. Ką valgys? Ką verps? Ką aus? Ką pardavę gyvens?“; „Žmonių aikštėje išties buvo susirinkę daug – visas miestelis. Vyrai ir moterys, seni ir jauni – visiems rūpėjo žemės klausimas. […] Žadeika, kaip į uodegą įkirptas, zujo nuo vieno būrelio prie kito ir šūkavo nepasiduoti, savo žemės iš rankų nepaleisti.“
Žmonėms rūpi savo miesto gerovė, jo teisės: „Šurmulys nerimo ilgai. Rudenį, žemės darbus užbaigę, joniškiečiai rūpinosi vienu vieninteliu klausimu – magdeburgija. Net neraštingi miestelėnai šį sudėtingą žodį išmoko ir oriai kartojo. Buvo pradėta rinkti vieta rotušei.“
Rašytojos vaizduojami Joniškio gyventojai – smalsūs, atidūs naujovėms ir kritiškai jas vertinantys: „Ką bedirbtų, Marutė sekė akimis gatvę, o pamačiusi ką einantį ar važiuojantį, mesdavo darbą, prie lango įsispręsdavo į šonus ir sumurmėdavo: „Va, va, va, ir kur gi tu dabar išsiruošei?“; „Langus Einius paliepė iškirsti didelius, beveik kaip bažnyčioje. Iš Vilniaus dirbtuvės parsisiuntė brangius žalsvus stiklo keturkampėlius ir į kiekvieną langą įstatė po keturis. Miestelėnai ėjo pažiūrėti į naująją, prašmatniąją Einiaus gryčią. Galvomis kraipė, pečiais gūžčiojo. Stiklą pirštais badė, nagais gremžė, kerais vadino, bet Einius su Jusuliu į tai dėmesio nekreipė“; „Vieną naktį jiedu su Einium nubogino drožinį ant vėlių kalnelio ir pastatė krivio kapo vietoje. Jeigu Daugėlos siela paukščiu parskristų, turėtų kur kapo vietoje nutūpti. Netrukus visas miestelis traukė pažiūrėti nežinia iš kur atsiradusios statulos. Vieni gyrė, kiti peikė, niekas neliko abejingas.“
Kita vertus, naujovių priimti neskubama, su jomis susipažinus tikimasi, kad viskas bus, kaip buvę, pastovu ir įprasta: „[…] reiks viską daryti, ką didelis ponas lieps, o paskui grįžti namo ir gyventi kaip gyvenus. Tiek ir to rūpesčio.“
Romano veikėjams joniškiečiams netrūksta savigarbos: „Norvilė norėtų neimti, išdidžiai atsisakyti, bet skurdas stipresnis už išdidumą.“
Jie pasitiki savimi ir jaučiasi savarankiški: „Įsikišo piktu balsu Žadeika: – Nuo kada miesto ponai mums pradėjo aiškint, kaip laukus sėt?“
Joniškiečių savigarba ir savarankiškumas neretai perauga į išdidumą, norą nenusileisti kitiems, visur pirmauti: „Vos Jonutis kiek ūgtelėjo, Einius ėmėsi jį rašto, kalbų ir Dievo priesakų mokyti. Būdavo, eina abu su reikalais per miestelį ir kalbasi tai lenkiškai, tai vokiškai. Miestelėnai negalėjo atsistebėti, ką jie ten murmena tarpusavy. O kai sutikdavo kokį bičiulį gatvėje, Einius išdidžiai rodydavo į Jonutį ir kalbėdavo, esą vaikis toks ypatingas, toks gabus, kad užaugęs būtinai taps didžiu žmogumi, gal daktaru, gal teisėju. Ne tik šeima, visas Joniškis juo didžiuosis“; „Dar stogo neuždengus, klebonas jau rūpinosi varpais. Vieną didelį, 1000 auksinų vertės varpą paaukojo mecenatas, bet Benediktui to nebuvo gana. Bažnyčios komitetas ragino miestelėnus pasispausti, susidėti mažesniems varpams, kad skambėtų aidėtų jų bažnyčia toli per visą apylinkę. Taigi, vieną nedidelį varpą užsakė joniškiečiai. Paskui juos, nenorėdami atsilikti, varpą atbogino tolimesnių kaimų gyventojai. Kai naujakurys bajoras Mykolas pareiškė taip pat norįs savo varpą bokštan įkelti, miestelėnai pasišiaušė – nebetilps. Klebonas Benediktas nusijuokė – tilps, kaipgi ne, mūsų bokštas štai koks aukštas, tik pažvelkit, iš tolo matosi. O netrukus ne tik matysis, bet ir girdėsis!“
Kai kuriuose epizoduose išdidžių joniškiečių polinkis varžytis dėl garbės ir pirmumo kelia šypseną. Štai kokios nuotaikos verda ruošiantis pirmajai Šv. Jono procesijai: „Pasiruošimą pradėjo nedelsdami. Nelaukę sekmadienio, sukvietė į šventorių miestelėnus ir paskelbė gerąją naujieną. Žmonės pečiais gūžčiojo, viens į kitą žvalgėsi – kur čia gerumas? Aplink bažnyčią ratais vaikščioti? Per patį darbymetį? / Tada klebonas pasiūlė eiti ne tik aplink bažnyčią, bet miestelio gatve iki buvusios Butaučio gryčios, kurioje kadaise gerasis vyskupas Jonas dvi naktis nakvoti teikėsi. Dabar tėvo gryčioje gyveno Žadeika ir toks klebono pasiūlymas Žadeikai labai patiko. Tik pamanyk, pats klebonas, lydimas joniškiečių, prie jo namų stovės ir giesmes giedos! / Eisena tai eisena – nusileido parapijonys, mat buvo patyrę, kad su kunigais ginčytis – bėdos ieškoti. Jei taip reikia – pavaikščiosim, išeigines drapanas kaimynams parodysim. Tik paaiškėjo, kad ne viskas taip paprasta. Eiseną ves, žinoma, klebonas Morkus. Paskui jį eis vikaras. O iš paskos parapijiečiai turi išsirikiuoti pagal rangą ir nuopelnus bažnyčiai. Pačiam garbingiausiam bus patikėta nešti vėliavą. / Prasidėjo tokia erzelynė, kokios net prieš žemės dalijimą nebuvo. Staiga visi panoro eiti priekyje ir vėliavą nešti. Niekas nenorėjo nusileisti, vienas kitam savo būtus nebūtus nuopelnus vardijo, turtus skaičiavo, kas kiek bažnyčiai paaukojo, minėjo. Nepamiršo išskaičiuoti ir kaimynų nuodėmių.“
Joniškiečių būdo bruožai, rašytojos akimis žiūrint, nekinta. Jie atpažįstami ir po ilgesnio laiko sugrįžus namo: „Grįžimas į tėviškę po šitiekos metų – ko gero, jau beveik dvidešimties – sukėlė didžiausią jausmų sumaištį. Joniškio gyventojai, kuriems miestelio aikštėje apie žemės matavimą aiškino, nėmaž nepasikeitę, vis tokie pat karštakošiai, naujovių nemėgstantys, ginčininkai. Ir pasiturintys juk, gryčios atnaujintos, tvoros tankios, ne tik ožka, ir šuo nepralįs.“
Galimas dalykas, tą būdo bruožų pastovumą lemia stiprus kartų ryšys: „Daugėla apylinkių miškus gerai pažinojo, vedė Jusulį prie išvirtusių sausuolių. O kai vaikinas ruošėsi vieną kitą gyvą šaką nusikirsti, krivis mokė, kaip medžio paprašyti, atsiprašyti, šaką pasirinkti ir galiausiai padėkoti. Pareidavo namo abu su glėbiais medgalių, pavargę, bet šypsantys. Jusulis, įsitaisęs ant klėtelės slenksčio, tuoj imdavosi darbo. Daugėla sėdėdavo šalia, stebėdavo, pasakas porindavo.“
Visas tris romano dalis ir visus tris pagrindinius veikėjus jungianti prieštara – išvykimas ir pasilikimas, tolimų šalių, naujos patirties ilgesys ir prisirišimas prie savo krašto: „Noriu pamatyti pasaulį, bet nenoriu jūsų palikti“; „Žinok, aš visai nenoriu ten važiuoti, – vėl kreipėsi į Švenčiausiąją Panelę Jonutis, pritildęs balsą, kad vikaras negirdėtų. – Prisibijau. Ir tėvo nenoriu palikt. Jis jau toks senas, ir sveikata nebe pati geriausia. Jei tik galėčiau, likčiau, bet negaliu. Nuvilčiau tėvą, o jis taip daug iš manęs tikisi. Bet grįšiu iškart, kai tik bus galima. Išmoksiu visko ir grįšiu. Pažadu.“ 
Išvykusieji iš pasilikusiųjų atminties neišbraukiami, tik kartais jiems tenka skaudžiai sumokėti už veržimąsi į svetimus kraštus: „Taigi, Dievas žinos, kas mano širdyje buvo. Ir nuteis, kaip manys reikalinga. O tu neteisk. Tavęs čia nebuvo, kai labiausiai reikėjo.“
Pasilikusieji laukia – kantriai, tyliai, grumdamiesi su gėla ir vienatve: „Juk jis – Einius, ilgai neužsibus, tuoj vėl išdundės į pasaulio pakraščius, tiek jį ir tematysi. Ir gerai, tegul keliauja. Norvilė be jo pragyveno, gyvens ir toliau. […] Ar jam kada nors rūpėjo, kaip ji gyvena? […] Visada nuošaly, amžinai nuo jos bėgantis, žodžio nerandantis, nors kitiems niekada kalbos nepritrūkstantis. Nuolat pasiruošęs iškeliauti, palikti…“
Laukiantieji sulaukia. Kas lemta, išsipildo – net tada, kai atrodo, kad išsipildymas neįmanomas. Nepaisydamas negandų ir išmėginimų gyvenimas teka lyg rami lygumų upė. 
Toks joniškiečių paveikslas susiklostė skaitant Ginos Viliūnės romaną „Jono palikimas“. Galbūt kitų skaitytojų įspūdžiai bus kitokie? Baigiant reikia padėkoti rašytojai už įdomų kūrinį ir šio sumanymo iniciatoriui Joniškio „Aušros“ gimnazijos alumnų asociacijos prezidentui Dariui Jurgaičiui už pasiūlytą romano idėją. Skaitykim, vertinkim, diskutuokim.